Linkuvos gimnazija pradėjo savo darbą 1918 metų rudenį, o jau spalio aštuntą dieną šaukiamas susirinkimas, kuriame nutarta steigti moksleivių lavinimosi kuopelę „Žibutė“. Ją sudarė moksleiviai, pritariantys ateitininkų ir aušrininkų idėjoms. 1919 m. šios kuopelės laikraštininkai ima leisti laikraštėlį „Laumė“, 1920 m. jis pervadinamas „Atžala“. Tai Linkuvos gimnazijos moksleivių ateitininkų ilgametis neperiodinis leidinys, kuriame rašomi publicistiniai straipsniai, poezija ir jos kritika, prozos bandymai, pateikiama įvairių skaitinių bibliografija, recenzijos, įvairenybės ir kt. Laikraštukas perrašinėjamas ranka 3 – 4 gimnazistų, puošiamas iliustracijomis, įvairiomis užsklandomis ir pan.

1925 m. pasirodo skautų leidžiamas laikraštis „Pirmieji spinduliai“. Jo pirmajame sąsiuvinio formato numeryje papasakota linkuvių skautų kūrimosi istorija, minimi pirmieji skautai K. Butkus, A. Dičpetris, Br. Murinas, P. Liepa, skiltininkas J. Macelis, paskiltininkas A. Šerkšnys ir kt. Pirmoji draugovė vadinosi „Algimantas“. Skautams jau pradinėse klasėse buvo skiriamas didelis dėmesys. 1934 m. protokole aprašyta mok. F. Brazdžiūnienės paskaita apie skautiją, muziejuje yra išlikusių vyresnėms skautėms vadovavusios mokytojos P. Kutraitės nuotraukų.

Labai džiugu, kad gimnazijos muziejų papildo vis nauji eksponatai. Šiemet ypač daug medžiagos (nuotraukų, dokumentų, gimnazijos istoriją iki 1945 m.) atsiuntė karo metų direktoriaus Benedikto Bučinsko sūnaus šeima, kuriai esame nepaprastai dėkingi.

Prie muziejaus turtinimo prisideda mūsų mokytojai ir aptarnaujantis personalas. Ilgametė valytoja Irena Dolumbauskienė padovanojo kažkada egzistavusio Linkuvos rajono laikraštį „ Socialistinis kelias” (1958 04 19), kuriame išspausdintas garsaus kraštotyrininko, mūsų gimnazijos auklėtinio, Žeimelio šimtmečio žmogaus Juozo Šliavo, kurio 90 – metį šiemet švenčiame, jaunystės eilėraštis „Žibutės”. Taip pat įdėta kompozitoriaus V. Paltanavičiaus daina „Ateinam, ateinam” iš Linkuvos rajoninės 1958 m. dainų šventės repertuaro, rašoma apie knygų platinimą balandžio mėnesį, skaitome net dvi padėkas Linkuvos gydytojai Lazdauskienei ir kt.

Gimnazijos darbininkas Remigijus Rakauskas atnešė 1967 05 28 „Valstiečių laikraštį”, kurio jumoristinėje skiltyje „Mūsų spyglys” „ puikuojasi ” neetatinio korespondento M. Vinculio žinutė „Linkuvos burtininkas” apie vet. gydytoją F. Drilingą, sugebėjusį numarinti ir vėl prikelti pirmaveršę karvutę.

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Lina Kupriūnienė nepagailėjo net trijų Lietuvos Šaulių laikraščio „Trimitas”(Nr. 6,8,31) numerių iš garsiųjų 1930 – Vytauto Didžiojo - metų, taip pat specialiųjų kultūrų žurnalo „Naujoji sodyba” 1942 m. Nr. 5 bei Lietuvos kariuomenės savaitinio laikraščio „Karys” 1940 02 15 Nr.7, kuriame rašoma, jog Katalikų Veikimo Centro premija (1000 Lt) apdovanotas kraštietis rašytojas Juozas Paukštelis už romaną „Kaimynai”, pristatomi ir kiti rašytojo kūriniai. Iš „Trimito” sužinome, kad karo metu Lietuvos radijas veikė tik nuo 17 val.30 min., o savaitgaliais skambėdavo patefono muzika. Kas tai yra, turėjome galimybę pasiklausyti muziejuje veikusiose trečiokų gimnazistų Ernesto, Dovydo ir Deivydo surengtose parodose. Projektinio darbo „Linkuvos gimnazijos veiklos atsispindėjimas „Auksinėje varpoje ”vadovė Reda Pėželienė paliko muziejui V. Spudo plokštelę „Susitikt tave norėčiau vėlei”.

Baigdama rašyti sulaukiau dar vienos dovanos - mažieji ketvirtokai (mokytoja Regina Leščinskienė), tvarkydami klasę, rado seną knygelę „Įmink mįslę”! Taigi dar kartą dėkoju visiems, padedantiems turtinti gimnazijos muziejų!

A. Ašmonavičienė

Skubant lekiant paskutinėms metų dienoms radome laiko paminėti 1929 metų gruodžio 29 dieną gimusios Mokytojos Stanislavos Lovčikaitės 90 – metį.

Džiugu, kad Mokytojos, garsinusios mūsų kraštą, atminimas gražiai įprasminamas.  Minint pirmąsias mirties metines prie senosios gimnazijos pastato mūsų pedagogų iniciatyva buvo atidengta atminimo lenta, kurioje įrašyti poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiai: „IR KRINTANTĮ, IR KYLANTĮ LYDĖK, ŠIRDIE, IR VESK”. Buvęs mokinys, dabar vicemeras Virginijus Kacilevičius sukūrė vaizdajuostę „Gyvenimas. Tarp išsipildymo ir siekiamybės”, kurią galima pasižiūrėti mokyklos muziejuje.  Linkuvos  kultūros centras kasmet pavasarį organizuoja  folkloro ir amatų šventę „ Aukštas dangus”, skirtą „Linkavos” ansamblio įkūrėjos atminčiai ir garbei. Auklėtinis, Seimo narys Stasys Tumėnas įteikė neįkainojamą dovaną Gimnazijos 100 -mečiui – parengė plačios apimties atsiminimų knygą apie savo Mokytoją ir Auklėtoją  „Stanislava Lovčikaitė: „Šiaurės Lietuva – mūsų esaties gūžta”. Knyga buvo pristatyta ne tik mūsų rajone, bet ir Vilniaus rašytojų klubo literatūriniame – muzikiniame vakare „Mokytojos šviesa”, į kurį susirinko didelis būrys garsių Vilniaus žiemgalių, buvusių linkuvių, mokinių ir mokytojų bei artimųjų, dalyvavo ir grupė gimnazijos pedagogų su Direktoriumi V. Stapušaičiu.

Prisimenant ir įvertinant Mokytojos nuopelnus Žiemgalos kraštui ir Šiaurės Lietuvos kultūriniam gyvenimui, S. Lovčikaitei suteiktas Pakruojo rajono Garbės pilietės vardas. Tai pirmas  atvejis mūsų rajone, kai toks vardas suteiktas po mirties.

Gimnazijos muziejuje įrengta pastovi ekspozicija, skirta Mokytojai S. Lovčikaitei, o jos 90 -mečiui paruošta  parodėlė.

Muziejaus vadovė

Buvusio mūsų gimnazijos Direktoriaus Benedikto Bučinsko sūnaus Ramučio šeimos rūpesčiu muziejų pasiekė 1942 m. rašytas slaptas dokumentas, skirtas Švietimo vadybos Vidurinio mokslo departamento Direktoriui. Iš rašto sužinome apie abituriento Tinterio skundą dėl  gimnazijos kapeliono kun. Petrėno veiklos, apie „raudono“ mokytojo Vaclovo Valenčiaus atleidimą iš darbo, nes jis anksčiau buvo parašęs prašymą stoti į komjaunimą, apie atsisakymą priimti atgal į gimnaziją pašalintą moksleivį Juozą Jasiukaitį, tarnavusį Šiaulių apsaugos batalione...

Dėl šių ir kitų skundų Direktorius turėjo aiškintis ne tik su Linkuvos policijos nuovados viršininku ponu Petraičiu, Linkuvos valsčiaus viršaičiu, vietiniu nacionalistų partijos vadu ponu Čėsna, bet ir Šiaulių apygardos komisaro tarėju ponu Požėla bei nacionalistų politinio ir administracinio skyriaus viršininko pavaduotoju ponu Simonaičiu. Jų nuomone, gimnazijoje veikiantis religinio lavinimosi būrelis tęsia Linkuvoje jau nuo seno vykstančią slaptą ateitininkų veiklą, „Linkuva esanti žinoma kaip tokio veikimo centras Lietuvoje“.  Iš pokalbių su jais aiškėja, kiek nedaug reikia, kad „ važiuotum ten, kur važiavo žydai“, kad kažkam įskundus gali grėsti koncentracijos lageris, gal ir sušaudymas. Direktorius  gina darbščius gimnazijos mokytojus, smerkia skundėjus, prasimanytų gandų skleidėjus ir ramaus darbo gimnazijoje ardytojus. Jis ramiai, diplomatiškai reaguoja į valdžios nurodymus, pabaigoje pasiteisindamas, kad delsė informuoti poną departamento Direktorių, nes nenorėjo „atkreipti rimtą dėmesį į to nevertus, neturinčius pagrindo dalykus“.

Raštas atskleidžia karo metais miestelyje ir gimnazijoje vyravusią atmosferą.

Muziejaus vadovė A. Ašmonavičienė