Skubant lekiant paskutinėms metų dienoms radome laiko paminėti 1929 metų gruodžio 29 dieną gimusios Mokytojos Stanislavos Lovčikaitės 90 – metį.

Džiugu, kad Mokytojos, garsinusios mūsų kraštą, atminimas gražiai įprasminamas.  Minint pirmąsias mirties metines prie senosios gimnazijos pastato mūsų pedagogų iniciatyva buvo atidengta atminimo lenta, kurioje įrašyti poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiai: „IR KRINTANTĮ, IR KYLANTĮ LYDĖK, ŠIRDIE, IR VESK”. Buvęs mokinys, dabar vicemeras Virginijus Kacilevičius sukūrė vaizdajuostę „Gyvenimas. Tarp išsipildymo ir siekiamybės”, kurią galima pasižiūrėti mokyklos muziejuje.  Linkuvos  kultūros centras kasmet pavasarį organizuoja  folkloro ir amatų šventę „ Aukštas dangus”, skirtą „Linkavos” ansamblio įkūrėjos atminčiai ir garbei. Auklėtinis, Seimo narys Stasys Tumėnas įteikė neįkainojamą dovaną Gimnazijos 100 -mečiui – parengė plačios apimties atsiminimų knygą apie savo Mokytoją ir Auklėtoją  „Stanislava Lovčikaitė: „Šiaurės Lietuva – mūsų esaties gūžta”. Knyga buvo pristatyta ne tik mūsų rajone, bet ir Vilniaus rašytojų klubo literatūriniame – muzikiniame vakare „Mokytojos šviesa”, į kurį susirinko didelis būrys garsių Vilniaus žiemgalių, buvusių linkuvių, mokinių ir mokytojų bei artimųjų, dalyvavo ir grupė gimnazijos pedagogų su Direktoriumi V. Stapušaičiu.

Buvusio mūsų gimnazijos Direktoriaus Benedikto Bučinsko sūnaus Ramučio šeimos rūpesčiu muziejų pasiekė 1942 m. rašytas slaptas dokumentas, skirtas Švietimo vadybos Vidurinio mokslo departamento Direktoriui. Iš rašto sužinome apie abituriento Tinterio skundą dėl  gimnazijos kapeliono kun. Petrėno veiklos, apie „raudono“ mokytojo Vaclovo Valenčiaus atleidimą iš darbo, nes jis anksčiau buvo parašęs prašymą stoti į komjaunimą, apie atsisakymą priimti atgal į gimnaziją pašalintą moksleivį Juozą Jasiukaitį, tarnavusį Šiaulių apsaugos batalione...

Dėl šių ir kitų skundų Direktorius turėjo aiškintis ne tik su Linkuvos policijos nuovados viršininku ponu Petraičiu, Linkuvos valsčiaus viršaičiu, vietiniu nacionalistų partijos vadu ponu Čėsna, bet ir Šiaulių apygardos komisaro tarėju ponu Požėla bei nacionalistų politinio ir administracinio skyriaus viršininko pavaduotoju ponu Simonaičiu. Jų nuomone, gimnazijoje veikiantis religinio lavinimosi būrelis tęsia Linkuvoje jau nuo seno vykstančią slaptą ateitininkų veiklą, „Linkuva esanti žinoma kaip tokio veikimo centras Lietuvoje“.  Iš pokalbių su jais aiškėja, kiek nedaug reikia, kad „ važiuotum ten, kur važiavo žydai“, kad kažkam įskundus gali grėsti koncentracijos lageris, gal ir sušaudymas. Direktorius  gina darbščius gimnazijos mokytojus, smerkia skundėjus, prasimanytų gandų skleidėjus ir ramaus darbo gimnazijoje ardytojus. Jis ramiai, diplomatiškai reaguoja į valdžios nurodymus, pabaigoje pasiteisindamas, kad delsė informuoti poną departamento Direktorių, nes nenorėjo „atkreipti rimtą dėmesį į to nevertus, neturinčius pagrindo dalykus“.

Raštas atskleidžia karo metais miestelyje ir gimnazijoje vyravusią atmosferą.

Muziejaus vadovė A. Ašmonavičienė

Laiskas.B.Bucinskas IMG 20191127 094950