Gimnazijos muziejaus vadovės Aldonos Ašmonavičėnės darbo laikas:

Pirmadienis 8.00–15.00 val.

Trečiadienis 8.0015.00 val.

Penktadienis 8.0015.00 val.

El. paštas Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

muziejs

Gimnazijos muziejus įsteigtas 1961 m. senuosiuose rūmuose, nors kraštotyrine medžiaga pradėta domėtis žymiai anksčiau, dėstant istoriją mokytojui J. Skrupskeliui (1949–1950 m. m.). Istorijos mokytoja Pranė Gaigalienė, įkūrusi muziejų, 1967 m. perdavė jį su eksponatais pagal inventoriaus knygą nuo Nr. 1 iki Nr. 720 savo kolegei Eugenijai Matulionienei. 1972 m. muziejui ir visam kraštotyriniam darbui ima vadovauti lituanistė, Garbės kraštotyrininkė Felimonija Mielienė, dirbusi šį darbą iki 1994 m. 1985 m. muziejus perkeliamas į naujas patalpas baltuosiuose rūmuose. Tuo metu jau turėti 2353 eksponatai.

Nuo 1995 m. muziejui vadovavo istorijos mokytoja Aldona Bučaitė, o nuo 2007 m. pradinių kl. mokytoja Dalė Tamašaitienė. Sutinkant gimnazijos šimtmetį, muziejus buvo perkeltas į didesnes patalpas, nupirkti nauji baldai, atnaujinta ekspozicija. Dabar muziejuje dirba buvusi lituanistė Aldona Ašmonavičienė.

Gimnazijos muziejus – dalis mokinių ugdymo proceso:

  • vedamos ekskursijos gimnazistams ir visiems atvykstantiems į gimnaziją,
  • vyksta istorijos, lietuvių k. ir kt. pamokos, klasių valandėlės,
  • rengiami susitikimai su buvusiais mokiniais, mokytojais,
  • vyksta pasitarimai, pristatymai, svečių priėmimai,
  • švenčiami gimnazijos jubiliejai.

Pagrindinė ekspozicija skirta gimnazijos istorijai ir tradicijoms. Čia žinios apie pirmąjį direktorių I. Brazdžiūną, vadovėliai, archyviniai dokumentai, mokinių užrašai, medžiaga apie žymius kraštiečius, auklėtinius, gimnazijos pedagogus. Seniausia ekspozicija yra apie archeologiją, kur eksponuojami ypač vertingi 1958m. Dūčių durpyne rasti akmeniniai kirvukai ir kt. eksponatai. Įdomūs moksleiviams ir etnografijos, Linkuvos miestelio istorijos bei religijotyros skyriai. Atskirai pristatoma ekspozicija „Lino kelias“. Naujausia medžiaga muziejuje yra apie mūsų krašto šviesuolę, Mokytoją Stanislavą Lovčikaitę.

Muziejus visada laukia atsiminimų, svarbių nuotraukų, išlikusių mokyklinių daiktų...

Plačiau apie muziejų skaitykite čia.

„Būk kuo tik nori, tik ne apsamanojusiu akmeniu prie gyvenimo vieškelio. (“J. Kundrotas „Gimtosios žemės šviesa“)

Tai gimnazijos muziejuje esanti MOKYTOJOS išsirašyta citata. Manau, ji puikiai atspindi jos asmenybę ir nueitą kelią.

Gegužės 18 d. sukanka devyniasdešimt penkeri metai, kai 1927 m. Panevėžio raj. Gitėnų kaime gimė ilgametė mūsų gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, mokyklos muziejaus vadovė, Lietuvos Garbės kraštotyrininkė Felimonija Skrebaitė – Mielienė. Su pagyrimu baigusi Panevėžio mokytojų seminariją, 1952 m. atvyksta mokytojauti į Linkuvos vidurinę mokyklą. Čia išdirbo 45 metus! Jau nebemokydama lietuvių kalbos, pradinių klasių mokiniams dar dėstė tikybą, taip pat keletą metų dirbo Ūdekų pagrindinėje mokykloje, aktyviai dalyvavo katalikiškos organizacijos „Caritas“ veikloje.

Sukanka 500 metų, kai Vilniuje buvo įkurta pirmoji Rytų Europoje spaustuvė ir išspausdinta pirmoji knyga Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – P. Skorinos „ Mažoji kelionių knygelė“ (1522), parašyta senąja baltarusių (rusėnų) kalba. M. Mažvydas ir jo „Katekizmas“ – pirmoji lietuviška knyga, bet išleista ne Lietuvoje (1547). Pirmutinė lietuviška knyga Vilniuje buvo išspausdinta tik 1595 m. Tai buvo verstinė Mikalojaus Daukšos knyga „Katekizmas“, o dar po ketverių – garsioji „Postilė“(1599). Šie metai  Seimo yra paskelbti Pranciškaus Skorinos metais.

P. Skorina – humanistas, knygų spausdinimo LDK pradininkas, Lietuvos spaustuvininkas, knygų leidėjas, rašytojas, liturginis poetas ir mokslininkas (medicinos daktaras ir botanikas), gimęs turtingoje pirklių šeimoje Polocke. Manoma, pradinį išsilavinimą be šeimos greičiausiai gavo Vilniuje, studijavo  Krokuvos, Padujos universitetuose. Savo spaustuvę į Vilnių atsigabeno iš Prahos, kur jau buvo išleidęs net 22 daugiausiai religinio turinio knygas. Vilniuje sukūrė šeimą, ėjo vyskupo Jono iš Lietuvos kunigaikščių asmeninio gydytojo ir sekretoriaus pareigas (1523 – 1535). Tada vėl grįžo į Prahą, kur dirbo karaliaus sodininku.              Taigi P. Skorina, „rusėnas pagal tautybę, lietuvis pagal pagal valstybę“, daugiausiai  mokėsi, gyveno ir dirbo Lenkijoje, Italijoje, Čekijoje, Prūsijoje, Lietuvoje, Baltarusijoje. Jo leistos knygos prilygo geriausiems to meto Vakarų Europos leidiniams, pasižymėjo aukšta spaudos technika, aiškiu ir stilingu šriftu, turtinga ornamentika, puikiomis graviūromis.

Gimnazijos muziejininkė

thumbnail skorina

(1902 03 29 – 1975 10 26)

Leonas Kuodzius

Lietuvos pedagogas, poetas, kalbininkas, spaudos darbuotojas Leonas Kuodys gimė Ramygalos miestelyje. Laisvai samdomo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo karjerą pradėjo 1926 m. Alytaus ir tęsė Panevėžio, Klaipėdos, Kauno, Ukmergės gimnazijose.

Į Linkuvą buvo nublokštas vokiečių okupacijos metais, dirbo mūsų gimnazijoje trejus metus. Atsiminimuose užfiksuota, kad laikėsi išdidžiai ir kiek arogantiškai tiek su mokiniais, tiek su kolegomis. Direktorius B. Bučinskas parašė net skundą Švietimo vadybai dėl mokytojo nepareigingumo. Vis dėlto mokytojo kvietimu gimnazijoje net du kartus lankėsi poetas F. Kirša, savo poeziją skaitė J. Aistis. Pats L. Kuodys beveik nebeįsitraukė į tuometinį krašto literatūrinį kultūrinį gyvenimą, nedalyvavo jokiuose rašytojų ir poetų susibūrimuose, apsiribojo iš esmės gimnazijos klausytojais. Periodinėje spaudoje paskelbė vos kelis patriotinius eilėraščius ir dviejų A. Mickevičiaus sonetų vertimus. Ir tai buvo paskutiniai poeto skelbti spaudoje jam gyvam esant eilėraščiai, nes sovietmečiu jis rašė tik sau.

1852 m. vasario 2 d. gimė dramaturgas, teatro ir visuomenės veikėjas, kūrėjas bei publicistas, lietuvybės puoselėtojas, palaikęs ryšius su knygnešiais, mūsų kraštietis G. Landsbergis – Žemkalnis. Vienuose šaltiniuose gimimo vieta nurodoma motinos tėviškė – Birželių dvaras (Panevėžio apskr.), kituose – tėvo gimtinė, t. y. Kompanščiznos dvaras, ta vieta vadinta dar Senąja Linkuva. Mokslus krimto slaptoje lenkiškoje mokykloje, nes tėvai buvo sulenkėję, didelių turtų neturėję bajorai. Vėliau Šiaulių gimnazija, Rygos telegrafo mokykla,  studijos Maskvoje ir darbas Kryme. 1884 m. grįžta į Lietuvą, gauna tarnybą grafo Karpio dvaruose Joniškėlyje ir Linkavičiuose. Susipažįsta su rašytoja G. Petkevičaite – Bite, J. Linde – Dobilu, P. Mašiotu. Landsbergių namai Linkavičiuose tampa tikru lietuvybės centru. Čia lankosi laikraščio „Varpas“ bendradarbiai su V. Kudirka priešakyje, kalbininkas J. Jablonskis,  knygnešiai J. Bielinis, M. Čepas, J. Žąsinas.

   G. Landsbergis – Žemkalnis buvo vienas pirmųjų autorių, rašiusių vaidinimų apžvalgas, spektaklių recenzijas... Straipsnius skelbė  „Varpe“, „Ūkininke“, vėliau „Vilniaus žiniose“, „Viltyje“. Reikšmingiausios ir populiariausios yra dramos „Blinda, svieto lygintojas“ ir „Birutė“, pagal kurią Mikas Petrauskas sukūrė pirmą lietuvišką operą. Už dalyvavimą lietuvių tautiniame judėjime buvo kalintas Liepojos kalėjime, ištremtas į Smolenską. Mirė Vilniuje 1916 m. rugpjūčio 28 d., palaidotas Rasų kapinėse.

Gimnazijos muziejininkė

IMG 20220131 113627 R