2025 metų sausio 30 dieną mūsų gimnaziją aplankė menotyrininkė Violeta Krištopaitytė-Jocienė, Adolio Jono Krištopaičio anūkė, ir padovanojo senelio tapytą portretą ,,Kunigas, kapelionas Jonas Petrėnas“. Dailininką meno kritikai vadino poetinės metaforos, lakoniškos kalbėsenos meistru. Tapytojo vieną paveikslą „Takas“ mūsų muziejus jau turėjo. Jį 1968 m. per gimnazijos 50 metų jubiliejų padovanojo pats autorius. A. J. Krištopaitis per savo 70-metį sakė: „Suprasti pasaulį reikia pradėti nuo savo gimtinės. Mes iš tiesų atsinešame šviesų gyvenimo taką. Kuriančiam žmogui jo kūrybos saulė neturi būti už debesų. Kas išgyventa – Šventa“. Galbūt tai ir įkvėpė nutapyti šį paveikslą. 1995 metais nutapytas paveikslas „Juozas Lingis“, atlikimo technika (anglis, pastelė) padovanotas taip pat mūsų gimnazijai. Dar vieno laukiame grįžtančio iš Žeimelio, kur auksinio teptuko meistras įamžinęs mūsų a. a. Mokytoją S. Lovčikaitę.
Adolis Jonas Krištopaitis (1925–2000) – Kaune kūręs tapytojas – gimė 1925 m. birželio 11 d. Balanėlių kaime (Pakruojo raj.). 1932–1941 m. mokėsi Žeimelio (Pakruojo raj.) pradinėje mokykloje ir progimnazijoje, 1941–1944 m. – Linkuvos gimnazijoje. 1944 m. paimtas į II pasaulinio karo frontą (ryšininkų dalinys), pasibaigus karui iki 1947 m. atliko karinę tarnybą Sovietų armijoje; gimnaziją baigė eksternu 1948 m. (24 laida klasių vadovai Julė Daukaitė ir Antanas Laskauskas)
Kokia kūrybos pradžia ir kokį kelią nuėjo tapytojas?
1948–1951 m. studijavo Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute monumentaliąją tapybą pas dailininkus Joną Buračą, Joną Šileiką, Vincą Dilką; taip pat klausė Leonardo Kazoko, Antano Žmuidzinavičiaus, Stasio Ušinsko, Jono Vaičio, Petro Tarabildos paskaitų. 1950 m. sukūrė šeimą su gretimame kurse studijuojančia Genovaite Vinciūnaite. 1951 m. institutui išsikėlus į Vilnių, liko Kaune su šeima. 1951–1962 m. dirbo Kauno politechnikos institute, Miesto apipavidalinimo kontoroje, Lietuvos teatro draugijos meninėse dirbtuvėse, 1962–1978 m. – Kauno dailės dirbinių kombinate „Dailė“. 1960 m. priimtas į Lietuvos dailininkų sąjungą, 1963–1970 m. buvo LDS Kauno skyriaus tapybos sekcijos pirmininkas, 1960–1970 m. LTSR Dailės fondo valdybos narys. Nuo 1978 m., pas Balį Pakštą baigęs kvalifikacinius tapybos restauravimo ir konservavimo kursus, pradėjo dirbti Valstybiniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Eksponatų konservavimo ir profilaktikos sektoriaus vedėju, 1991–2000 m. – dailininku-restauratoriumi. 1997–2000 m. Lietuvos dailininkų sąjungos Etikos komisijos narys.
Parodose pradėjo dalyvauti nuo 1954 m. Surengė 28 personalines parodas, dalyvavo daugiau nei 200 bendrų parodų Lietuvoje ir užsienyje. Visą gyvenimą buvo aktyvus plenerų, kūrybinių stovyklų dalyvis.
Kūrybinio kelio pradžioje kūrė natūralistinius, lyrinio peizažo koncepcijai artimus peizažus, žanrinio pobūdžio scenas bei portretus, kuriuos ženklino realizmo ir impresionizmo dermė. XX a. 7-ajame dešimtmetyje susidomėjo ekspresionistine maniera. Po 1968 m. palinko į modernią, konstruktyvią išraišką, apsiribodamas gan ženkliška, estetizuota formos traktuote ir minimalizuota, prislopinta spalvine gama. Dailininkui beveik vieninteliam to meto lietuvių dailėje būdinga vaizdo poetinimo tendencija, poetinės interpretacijos metodas. XX a. 7–9-ame dešimtmečiuose sukūrė nemaža ciklų. Dailininkas plėtojo peizažų, marinų, teminių bei abstrakčių kompozicijų žanrus, iki mirties savitai ir produktyviai dirbo portreto srityje.
A .J. Krištopaitis taip pat dirbo sieninės tapybos srityje, taikomosios ir pramoninės grafikos baruose, yra apipavidalinęs apie 15 knygų ir katalogų, sukūręs iliustracijų žurnalams bei laikraščiams, plakatų, logotipų įstaigoms bei organizacijoms, 10-ajame dešimtmetyje – nemaža ekslibrių.
Dailininko kūrinių yra įsigiję nacionaliniai, respublikiniai ir savivaldybių muziejai Lietuvoje ir Lenkijoje, įvairios institucijos, privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje. (panaudota informacija, kurią parengė dailininko anūkė Violeta Krištopaitytė-Jocienė)
Šiemet birželio 11 dieną minėsime tapytojo gimimo šimtmetį. Mums, gimnazijos bendruomenei, didelė garbė turėti net keturis žymaus dailininko ir mūsų gimnazijos absolvento darbus. Nuoširdus ačiū Adolio Jono Krištopaičio anūkei Violetai Krištopaitytei-Jocienei už dovaną.
Linkuvos gimnazijos mokytoja D. Romanovienė
