Praėjo 80 metų nuo tragiškojo 1941 – ųjų birželio, kada įvyko pirmoji tremtis į Sibirą. Birželio 14 d. išvežti Linkuvos gimnazijos direktoriai I. Brazdžiūnas, S. Vaitkevičius, mokytojas Karalius su šeimomis. Birželio 22 d. Vokietija užpuola Sovietų Sąjungą, o 23 d. Kaune prasideda Birželio sukilimas, turėjęs apimti visą Lietuvą. Linkuvos sukilėlių šaulių būrys užėmė sovietinės valdžios įstaigas, tačiau vietiniai aktyvistai išsikviečia pagalbą iš Pakruojo, Šiaulių. Į šių įvykių sūkurį pakliūva ir atvažiavę atsiimti Brandos atestatų Linkuvos gimnazijos abiturientai. Miestelį ir visą apylinkę sukrečia kraupi žinia: enkavedistai netoli Pakruojo sušaudė keturis Linkuvos gimnazistus: Juozapą Vytautą Vilutį iš Ruponių k., Apolinarą Dapšį, kilusį iš Žiurkių kaimo netoli Klovainių, Ignacą Grigaliūną ir Aleksą Nainį iš Grikpėdžių.

Vytautas ir Apolinaras buvo vienmečiai, abu labai gerais pažymiais baigė gimnaziją, kartu lankė ateitininkų būrelį, buvo neišskiriami draugai. Taip jau atsitiko, kad šita draugystė tęsėsi iki paskutinio jų gyvenimo atodūsio. Apie jų žūtį birželio 23 dieną tėvams pranešė linkuvietė Plūkaitė, pas kurią jaunuoliai nuomojosi kambarį. Vilučio tėvai sūnų Vytautą iš pradžių palaidojo savo sodybos kieme, darželyje, o Dapšiai Apolinarą palaidojo senose gimtojo kaimo kapinaitėse. Užėjęs karas, suirutė... Vėliau abu buvo iškilmingai perlaidoti: V. Vilutis Linkuvos kapinėse, A. Dapšys Klovainiuose.

Birželio 24 – ąją atsiimti atestatą sumanė ir abiturientas Ignas Grigaliūnas. Pasivadinęs kaimyną, žemesnės klasės gimnazistą Aleksą Nainį, dviračiais patraukė į Linkuvą. Tik po savaitės, jau vokiečiams užėmus Linkuvos – Pakruojo apylinkes, nesulaukdami grįžtančių vaikų, žuvusiųjų tėvai rado juos palaidotus Pakruojo kapinėse. Niekas nežinojo, kur gyvena šių jaunuolių tėvai, todėl laidojo Pakruojo sukilėliai, dalyvaujant Pakruojo mokyklos mokytojams ir mokiniams. Atsisveikinimo kalbą pasakė mokytojas A. Kripas, pamokslą – vikaras Niurka, Marytė Pucevičiūtė (Daukšienė) padeklamavo eilėraštį. Vėliau, išsirūpinę reikiamus leidimus iš valdžios ir Pakruojo dvaro savininko, savo vaikų žuvimo vietoje grikpėdiečiai pastatė paminklinį akmenį. Viršutinė dalis – geležinis kryžius, o akmenyje iškalė tokį įrašą: „Šioje vietoje 1941 VI 24 komunistų nužudyti Linkuvos gimnazistai Ignas Grigaliūnas Aleksas Nainys“.

Antrą kartą sovietams okupavus Lietuvą, šalia kelio stovintis kryžius buvo sunaikintas: įrašas sugadintas į jį šaudant, kryžius sulaužytas, o pats akmuo numestas tuometinio vykdomojo komiteto kieme. Vidurnaktį netoliese gyvenę pakruojiečiai Bronislava ir Leonas Kižai, padedami sargo Vinco Vaidžiulio, akmenį paslėpė savo malkinėje, kur jis išgulėjo iki 1989 metų. Tačiau šių lietuvių patriotų, stiprios valios žmonių išsaugotą paminklą atstatyti irgi nebuvo lengva. To ėmėsi klubo „Tremtinys“ vadovas Viktoras Zarakauskas, ketinęs atstatyti paminklą su sušaudytu užrašu, tačiau taip daryti neleido tada vadinamo „raudonojo“ Pakruojo valdžia. Buvo liepta akmenį iš naujo peršlifuoti ir išimti žodį „komunistų“. Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, paminklas dar kartą buvo peršlifuotas ir grąžintas pirminis įrašas. Pinigų atstatymui davė Nainių šeima. O amžinas Linkuvos gimnazistų atminimas skamba Apolonijos Dapšytės, 23 laidos Linkuvos gimnazistės, eilėse: „... tuomet gęstančiai vakarei žarai nebuvo ko paklausti kodėl? Už ką? Taip skaudžiai jie mirdami kentėjo... Bet žemė nebyli, ji nieko neišduos... Tiktai keleivis, keleliu eidamas pro šalį, gal nusiskynęs lauko gėlę čia geranoriškai padės...“

Muziejininkė Aldona